Perdegimo sindromas (angl. burnout): kaip atpažinti šiuolaikinę darbo pasaulio epidemiją

Šiuolaikinio profesinio gyvenimo tempas, nuolatiniai reikalavimai ir lūkesčiai neretai sukelia ilgalaikį stresą, kuris, jei laiku nesuvaldomas, gali peraugti į rimtesnę būklę – perdegimą. Nors apie perdegimą kalbama dažnai, ši būklė turi aiškų mokslinį apibrėžimą ir realias pasekmes sveikatai. Pažvelkime giliau į šį reiškinį.

Kaip mokslininkai apibrėžia perdegimo sindromą ir kaip kito šio termino suvokimas?

Perdegimo sindromas – tai psichologinė reakcija į ilgalaikį, su darbu susijusį stresą, pasireiškianti fiziniu, emociniu ir kognityviniu išsekimu (Olejnik, 2024). Pasak Miller-Keane enciklopedijos, perdegimas – tai emocinis ir fizinis išsekimas, kylantis dėl išorinių ir vidinių stresorių bei nepakankamų įveikimo ir prisitaikymo įgūdžių.

Istoriškai sąvoką “perdegimas” (angl. burnout) pirmą kartą 1974 m. pavartojo psichologas Freudenberger, apibrėždamas šią būseną kaip sekinančio darbo sukeltą išsekimą. Vėliau tyrėja Christina Maslach sukūrė Maslach perdegimo klausimyną (MBI), tapusį standartiniu šios būklės diagnostikos įrankiu.

2019 m. Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą oficialiai įtraukė į Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK), apibrėždama jį kaip profesinį reiškinį, o ne medicininę diagnozę. Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10-CM), perdegimas klasifikuojamas kaip “gyvybinio išsekimo būsena” (Z73.0), priskiriama “gyvenimo valdymo sunkumams” (Kakiashvili et al., 2013).

Kokios yra trys esminės perdegimo sindromo dimensijos?

Remiantis Maslach perdegimo sąvoka, sindromą sudaro trys pagrindinės dimensijos:
Emocinis išsekimas – pagrindinis perdegimo požymis, susijęs su energijos stygiumi ir psichologiniu nuovargiu. Tai varginanti būsena, atsirandanti dėl nepalankių darbo sąlygų, ilgalaikio streso ir nesibaigiančių emocinių reikalavimų.

Depersonalizacija (arba cinizmas) – tarpasmeninis perdegimo aspektas, pasireiškiantis ciniško ir beasmenio elgesio vystymu santykiuose su klientais, kolegomis ar šeimos nariais. Žmogus emociškai atsitraukia, tampa abejingas ir mechaniškas savo veiksmais.

Sumažėję asmeniniai pasiekimai – tai savęs vertinimo aspektas, kai žmogų ima kamuoti abejonės dėl savo kompetencijos ir gebėjimų (Shaheen & Mahmood, 2024).

Kaip keičiasi žmogaus elgesys priklausomai nuo patiriamo perdegimo tipo?

Pagal Montero-Marín ir kt. (2009) klasifikaciją, perdegimo sindromą galima suskirstyti į tris tipus, remiantis žmogaus atsidavimo darbui lygiu:

Perdėtai įsitraukęs tipas (angl. frenetic) – šie žmonės linkę pernelyg įsitraukti į darbą, pasižymi ambicingumu ir stipriu poreikiu siekti rezultatų. Jie neigia nesėkmes ir dirba be saiko, rizikuodami tiek sveikata, tiek asmeniniu gyvenimu. Jaučia nuolatinį nerimą ir irzlumą.
Iššūkių stokojantis tipas (angl. under-challenged) – šie asmenys dirba paviršutiniškai, abejingai. Jie jaučia asmeninio tobulėjimo stoką, svarsto galimybes keisti darbą. Jiems būdingas nuobodulys ir monotonija, tačiau stresas dėl darbo kiekio nėra jaučiamas.
Išsekimo tipas (angl. worn-out) – šie žmonės praranda motyvaciją, mažėja jų rūpestis darbo kokybe, dažnai apleidžiamos pareigos. Jaučia kontrolės trūkumą ir pripažinimo stoką, susiduria su sunkumais atliekant užduotis. Dažnai pasireiškia depresijos simptomatika.

Perdegimas dažnai vystosi palaipsniui; nuo perdėto įsitraukimo (perdėtai įsitraukęs tipas), per vidutinį (iššūkių stokojantis), iki visiško atsitraukimo ir išsekimo (išsekimo tipas).

Kaip keičiasi žmogaus būsena skirtingose perdegimo stadijose?

Perdegimas dažniausiai vystosi palaipsniui, pereinant per kelias stadijas:

Medaus mėnesio fazė: darbas teikia pasitenkinimą, žmogus jaučia stiprų įsipareigojimą, daug energijos ir entuziazmo.
Streso pradžia: pradeda ryškėti nepasitenkinimas darbu, mažėja koncentracija ir darbo efektyvumas.
Lėtinis stresas: atsiranda neigiamas požiūris, ilgalaikis nuovargis ir emocinis išsekimas.
Išdegimas: atsiranda rimtų fizinės ir psichinės sveikatos problemų, žmogus jaučiasi vienišas ir atitolęs.
Lėtinis išdegimas: perdegimas tampa nuolatine būsena, žmogus visiškai praranda vidines (psichines) ir fizines jėgas (Sivaparthipan et al., 2023).

Perdegimo simptomai

Remiantis moksliniais tyrimais, perdegimo sindromui būdingi šie simptomai:

Emociniai simptomai:

Ilgalaikis nuovargis ir emocinis išsekimas
Dingusi ar labai sumažėjusi motyvacija
Ciniškas požiūris į darbą, kolegas ir klientus
Malonumo ir džiaugsmo praradimas veiklose, kurios anksčiau teikė pasitenkinimą
Jausmas, lyg būtumėte atskirtas nuo pasaulio – tarsi žiūrėtumėte į gyvenimą per matinį stiklą

Fiziniai simptomai:

Miego sutrikimai – sunku užmigti, dažnas prabudimas arba neatsigavimas po miego
Bendras silpnumas, nuolatinis energijos trūkumas
Dažnesnis sirgimas – dėl susilpnėjusio imuniteto organizmas tampa imlesnis infekcijoms
Pasikartojantys galvos skausmai, raumenų įtampa, ypač pečių, kaklo ir nugaros srityse
Virškinimo problemos – pilvo skausmai, pykinimas, sutrikęs apetitas ar viduriavimas

Kognityviniai simptomai:

Sunku susikaupti, išlaikyti dėmesį ir koncentruotis į užduotis
Krentantis darbo našumas ir efektyvumas
Sunku priimti sprendimus – net paprasti pasirinkimai tampa varginantys
Jausmas, kad dedate daug pastangų, tačiau rezultatai nuvilia arba jų išvis nematyti

Tyrimai rodo, kad perdegimo simptomai skiriasi pagal profesines sritis. Pavyzdžiui, Štěpánek et al. (2024) nustatė, kad tarp bendrosios praktikos gydytojų dažniausias perdegimo aspektas yra asmeninių pasiekimų trūkumas (52,2%), po to seka emocinis išsekimas (45,9%) ir depersonalizacija (35,7%).

Perdegimo sindromas – rimta būklė, kylanti dėl ilgalaikio, nekontroliuojamo streso darbo aplinkoje. Perdegimą padeda atpažinti trijų pagrindinių jo aspektų – emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir sumažėjusio asmeninių pasiekimų jausmo – supratimas. Taip pat svarbu atsižvelgti į visuminius fizinius, emocinius ir kognityvinius simptomus. Perdegimas dažnai vystosi palaipsniui, keičiantis žmogaus atsidavimui darbui – nuo perdėto įsitraukimo iki visiško išsekimo. Labai svarbu atskirti perdegimą nuo įprasto streso ar kitų psichologinių būsenų, nes tik tikslus atpažinimas leidžia taikyti veiksmingas pagalbos priemones. Laiku taikoma prevencija ir tinkamas gydymas gali padėti atkurti psichologinę ir fizinę sveikatą, susigrąžinti džiaugsmą darbe ir pagerinti gyvenimo kokybę. Todėl itin svarbu laiku atpažinti pirmuosius perdegimo požymius ir nedelsti imantis veiksmų, padedančių suvaldyti šią būklę.

Literatūros sąrašas

Kakiashvili, T., Leszek, J., & Rutkowski, K. (2013). The medical perspective on burnout. International Journal of Occupational Medicine & Environmental Health, 26(3), 401–412. https://doi.org/10.2478/s13382-013-0093-3

Montero-Marín, J., García-Campayo, J., Mera, D. M., & Del Hoyo, Y. L. (2009). A new definition of burnout syndrome based on Farber’s proposal. Journal of Occupational Medicine and Toxicology, 4, 1-17.

Olejnik, I. (2024). Application of focused group interviews in research on occupational burnout. Research Papers of the Wroclaw University of Economics / Prace Naukowe Uniwersytetu Ekonomicznego We Wroclawiu, 68(4), 61–74. https://doi.org/10.15611/pn.2024.4.07

Shaheen, F., & Mahmood, N. (2024). The burnout syndrome: A review study. Journal of Behavioural Sciences, 34(2), 36–52.

Sivaparthipan, C. B., Kumar, P. M., Chandu, T., Muthu, B., Ali, M. H., & Tomaš, B. (2023). Classification analysis of burnout people’s brain images using ontology‐based speculative sense model. Computational Intelligence, 39(5), 806–831. https://doi.org/10.1111/coin.12595

Štěpánek, L., Horáková, D., Král, N., Štěpánek, L., & Býma, S. (2024). Burnout syndrome among general practitioners in the Czech Republic: A repeated survey study. BMC Primary Care, 25(1), 1–9. https://doi.org/10.1186/s12875-024-02675-z